Jeigu ne pigių energijos išteklių invazija 1940 m ir ne svetimų madų vėjai iš vakarų - statybų tradicijos galėjo susiklostyti visai kitaip. 1939m 17% pastatų buvo iš molio. Tokį statybos būdą buvo galima vystyti toliau. Bet pigus cementas, pigios degtos plytos, pigūs pervežimai viską pakeitė. Medžiagų panaudojimas tapo labai neracionalus - ir daugiaaukščiam pastatui, ir kolūkinės gyvenvietės kotedžui buvo naudojamos tos pačios pamatų konstrukcijos, tos pačios sienų medžiagos. Dabar gi dėl madų statomi sudėtingų formų pastatai, didinami langai, komplikuojamos stogų konstrukcijos. Dažnas pastatas svetimas peizažui ir priešiškas žmonėms.
Pastaruoju metu - 10-15 metų racionalūs ir draugiški aplinkai statybos būdai atgimsta. Net Amerika, kuri tikrai turi pinigų prabangai, atgaivina XIXa. pabaigoje savo išrastą statybos būdą iš šiaudų briketų. Lietuvoje tai vienur, tai kitur, atsiranda kitokios statybos entuziastų, netgi kuriasi nemažai bendruomenių - žmonės buriasi kitaip statyti ir kitaip gyventi. Kartą lankantis pas juos išsprūdo frazė "žinoma, jeigu ne mokykla vaikams ir tarnyba tėvams - daug kas išvažiuotų iš miesto, pakeistų gyvenimo būdą". Į tai buvo ramiai atsakyta: "mes renkamės prioritetus, o likusias problemas sprendžiame vėliau".